Alfredas Guščius. Ir stori romanai – nenuobodūs

2010 m. Nr. 8–9

Raimondas Kašauskas. Badmetis, arba Žali akiniai arkliams. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 456 p.

Raimondas Kašauskas tęsia savo di­dįjį užmojį – išleido antrąją autobio­grafinio romano dalį „Badmetis, arba Žali akiniai arkliams“ (romano „Lau­kimas“ tęsinį). Autorius nuo seno pa­sižymi blaiviu tikrovės reiškinių su­vokimu, įžvalgiu literatūrinių srovių, tėkmių, bangų, literatūrinio gyvenimo užkulisių vertinimu. Tai paliudija ir periodikoje pastaruoju metu pasirodę pokalbiai bei interviu.

Kritikų dėmesys šiam autoriui su­mažėjo, manau, nepelnytai. Apsigauna tie kūrybos vertintojai, kurie vyresnių rašytojų kartą nurašo į literatūrinio proceso nuostolius. Antai kritikė Jūra­tė Sprindytė, svarstydama nepriklau­somybės metų lietuvių prozos proce­sus, prasitarė: „Štai išeina du didžiu­liai R. Kašausko romanai <…>, bet apie juos niekas nekalba. Vadinasi, jos [tos knygos – A G.] jau yra literatūros pro­ceso paribyje?“ („Metai“, 2010, Nr. 3, p. 82).

Pirmiausia reikia tuos storus romanus perskaityti, tuomet atsiras ir kalbos – daug ir įdomios. Jeigu pavyk­tų rasti objektyvių literatūros eks­pertų, panašių į šviesaus atminimo profesorę Eleną Bukelienę, kurie per­skaitytų ir įvertintų tuos R. Kašausko romanus, tada išgirstume daugiau tie­sos. Manau, verdiktas romanų auto­riui būtų palankus.

Nuo debiuto stebėjusi R. Kašausko meninius ieškojimus, E. Bukelienė viltingai laukėjo talento išsiskleidimo, ir tai išsipildė pastarųjų metų apy­sakų knygose. Neseniai pasirodžiusios R. Kašausko apysakos „Palaimos slė­nis“, „Pavaduotojas“, „Kitas“ galėtų sėkmingai konkuruoti su įvairių kartų prozininkų kūryba.

Ne į literatūrinio proceso paribį, bet į centrą nutaikyti ir didieji auto­biografiniai R. Kašausko romanai. Jų epinis masyvumas yra apmąstyta ir motyvuota ypatybė. R. Kašauskas pri­skirtinas prie talentingiausių vyres­niosios kartos žemaičių prozininkų J. Apučio, E. Ignatavičiaus, R. Granaus­ko, kurių kūriniai pasižymi psicholo– gizmu bei tradicinių vertybių puoselėji­mu. Vis dėlto R. Kašauskas gerokai plačiau nei šitie plunksnos broliai už­griebia tikrovės epinę medžiagą, drą­siau įsileidžia į pasakojimą socialinius, politinius ekskursus, išmoningiau panaudoja buitinę, etninę faktografiją. Užsimojęs plačiai ir epiškai, R. Ka­šauskas nenuslysta tikrovės paviršiu­mi, empirinę medžiagą jis įprasmina itin plastišku, daugialypiu stiliumi, kurio pagrindinė dominantė – emoci­nis pasaulio ir laiko išgyvenimas.

Šiandien daug kas imasi memua­rų, pasakoja apie savo gyvenimus. Atminties literatūros autoriai, atsi­gręždami į praėjusį laiką, neišvengia­mai prisimena save bendresniame is­torinės tikrovės fone. Galėjo memua­rus rašyti ir R. Kašauskas, medžiagos jam tikrai užtektų. Bet šis žanras jam pasirodė per siauras, todėl autorius visa galva pasinėrė į romaninį–istorinį savęs ir gimtojo krašto praeities tyrinėjimą.

Romano „Badmetis“ aptarime, iš­klausęs Petro Bražėno ir Algimanto Bučio kalbų, R. Kašauskas gana kate­goriškai pareiškė, kad abiejų romanų protagonistas Vytautas Norvaišas nėra jis pats, taigi kūrinys nėra autobio­grafinis. Ir iš tikro Vytautas Norvai­šas yra apibendrintas donkichotiško, „idalgiškojo“ tipo jaunuolis, kokių pasi­taiko visais laikais. R. Kašauskui kur kas svarbiau buvo atkurti vaizduoja­mo laiko autentiką, emocinį epochos tikrumą. O tai nėra lengva, jeigu tu­rime omeny visų pirma ne praėjusio laiko faktologiją ar buitinę aplinką, kuriuos atmintyje nesunkiai galima atgaivinti kad ir atsivertus enciklope­dijas bei žinynus; daug sunkiau įvyk­dyti kiekvienam meno kūriniui ke­liamą reikalavimą – pasiekti emocinio stiliaus tikrumo ir psichologinės tiesos. Kad ir koks būtų vaizduojamas pagrindinis kūrinio veikėjas – didvy­ris, nusikaltėlis, pamišėlis ar toks sva­joklis kaip Norvaišas – jis tini įtikinti skaitytoją savo charakterio visuma. Vytautas Norvaišas ir yra įtaigus au­tentiško romano herojus, – jaunuolis menininkas iš prigimties, tikrovę regįs svajotojo, vizionieriaus akimis.

Tokį maksimalistinį svajoklį „su­tramdyti“ būtų nelengva bet kokiam Rytojui; R. Kašauskui tai pavyksta Padaryti, sakyčiau, meistriškai. Nebū­ty pasisekę, jeigu jis neturėtų susiformavusios laiko filosofijos ir meninio metodo, kaip jį įkūnyti į stilistinį kūrinio audinį. Žinau, kad nuo seno R. Ka­šauskui didelę įtaką darė didžiojo sielos dialektiko F. Dostojevskio kūryba,

jis kūrybingai studijavo Marcelio Prousto, Williamo Faulknerio roma­nus. Tie vardai daug ką pasako apie „literatūrinę mokyklą“, jos pobūdį.

Kašausko romano laiko filosofiją man padeda suvokti Šv. Augustinas, kurio laiko samprata aktuali ir šiandien. Jis ilgai ieškojo „pagrindinio“ laiko, kol nusprendė, jog tai – dabartis. „O jeigu ir ateitis, ir praeitis egzistuo­ja, aš noriu žinoti, kur? Jeigu man dar ne pagal pečius toks žinojimas, tai vis dėlto aš žinau, kad ir kur jie būtų, jie ten nėra praeitis ir ateitis, bet – dabar­tis <…>. Todėl kad ir kur, ir kokie jie būtų, jie egzistuoja tik kaip dabartis. Ir tikroviškai pasakodami apie praeitį, žmonės išgauna iš atminties ne pačius įvykius – jie yra praėję, – o žodžius, pa­sufleruotus tų įvykių vaizdinių: buvę įvykiai, paveikę mūsų jausmus, sieloje įspaudė tarsi savo pėdsakus. Pavyz­džiui, mano vaikystės nebėra, jinai praeityje, kurios jau nebėra, tačiau kai aš apie ją galvoju ar kalbu, tai regiu jos vaizdą dabartyje, nes jis iki pat šiolei gyvas mano atmintyje.“

Intensyviai ieškodamas aukščiausio­sios substancijos – Dievo, Šv. Augus­tinas skverbėsi į laiko, atminties, sielos gelmes. Gilus mąstymas apie Dievą visada reiškia mąstymą apie pradžią ir pabaigą, apie akimirką ir amžinybę. Tikėjimo, Teisingumo, Gerumo, Idealo ieškojimo aistra, dabarties–praeities– ateities laikų reliatyvios sampynos ap­mąstymas būdingas ir Vytautui Nor– vaišui. Romane ne kartą prisimenami trijų kaimiečių, nešančių vogtas bulves, trijų pakeleivių – moters, vaiko ir… šėmmargės – siluetai, išdidinti vakarinių žarų, kalvoto vieškelio reljefo fone.

Priminsiu, kad R. Kašauskas roma­ne „Badmetis“ vaizduoja gana tikslų istorinį laiką – 1950–1953 metus, jų atspindį jaunuolio atmintyje. Romane „Laukimas“ buvo papasakota tiktai apie vieną dešimtmečio berniuko die­ną. Abu romanai – monologiniai, ka­dangi jų centre tik vienas pagrindinis personažas, tačiau nei pasakojimo ri­botumo, nei veiksmo kameriškumo ne­junti, kadangi ir R. Kašausko romanų protagonistas, kaip ir Šv. Augustino „Išpažinimų“ pasakotojas, praeitį, at­eitį, dabartį matuoja, vertina pačiu jautriausiu laikrodžiu – siela lovyje, siela mano, aš matuoju laiką…“).

R. Kašauskas sugeba laiko ir erd­vės rėmus plėsti ir iš veikėjo sielos, ir iš pasakotojo „visažinės“ instancijos. „Rodos, siauresnio plyšio, per kurį bū­tų stebimas gyvenimas, nebeįmanoma sugalvoti, o skaitai ir negali atsistebėti pasakojimo erdvumu, stebėjimo rakur­sų įvairove, atsiskleidžiančios šių dienų realybės spalvingumu, neviena­reikšmiškumu“, – rašė E. Bukelienė apie apysaką „Palaimos klonis“, vaiz­duojančią šių dienų „bomžo“ likimą.

Apysaka – glaustesnis žanras, jis gal iš tikrųjų labiau atitinka R. Ka­šausko prozos ypatybes. Romanui „Lau­kimas“ tenka priekaištauti dėl kom­pozicijos trūkumų, „Badmetis“ kompo­zicinės struktūros požiūriu sutvarky­tas darniau, nors apimtimi yra dar stambesnis. Šiek tiek erdvesnis jis ir pasakojamojo laiko atžvilgiu – čia su Vytautu Norvaišų bendraujame jau beveik porą metų. Per tuos metus Norvaišo gyvenime nutinka daug kas: jis išeina iš gimtojo kaimo ir apsigyvena miestelio name – barake, buvusiame kumetyne, pereina į vakarinę darbo jaunimo vidurinę mokyklą, ją baigia, įsimyli gražuolę mokytoją – vykdo­mojo komiteto pirmininko, lovelaso Navalinsko žmoną Audronę, pradeda rašyti eilėraščius, veržiasi į rajoninę spaudą, svajoja ir apie respublikinę, susidraugauja su paslaptinguoju žur­nalistu, disidentu Klemensu, nori iš­gelbėti savo bičiulį nuo bausmės už bulvių vagystę, kaunasi už teisybę su galinguoju tarybinio ūkio direktoriumi Audeniu, išgyvena dėl svajonių draugo Romusio, tarnaujančio sovietinėje ar­mijoje, žmonos palaido elgesio, svajoja įkurti gerųjų širdžių sąjungą ir t. t.

Romanas baigiamas Vytauto Norvaišo pirmuoju apsilankymu mokyto­jos Audronės namuose. Iš daugiašakio pasakojimo autorius galėjo finalui pasirinkti ir kitokią sceną, bet jei pa­sirinko šią, vadinasi, norėjo išryškinti, akcentuoti savo herojaus dvasinės brandos pirmąjį etapą, kai jauna asmenybė pasijunta tampanti kūrėju kai jam reikės atsisveikinti su jaunat­viška praeitimi ir pradėti kitokį gyve­nimą. Mokytoja jam įteikia respubli­kinį žurnalą „Žingsniai“, kuriame iš­spausdinta Vytauto novelė. Tai pirma­sis didelis jaunojo literato provincialo laimėjimas, kuriame yra ne tiktai pa­ties autoriaus, bet ir jo garbintosios, svajonėse romantiškiausiom spalvom išdabintosios, su Stendhalio romano „Parmos vienuolynas“ gražuole Sanseverina gretintinos mokytojos Audro­nės indėlis. Kaip tik ji ir paslaptinga­sis žurnalistas Klemensas yra Vytauto talento globėjai, o Audronė juo žada rūpintis ir toliau, – kai jis išvyks į Vilnių, kai ten jam reikės suktis tarp konkurentų, įsitvirtinti.

Romano pabaigos epizodai ryškiai simbolizuoti, kaip, beje, ir daug kitų veikalo epizodų. Jie nuspalvinti, įgar­sinti ir įprasminti pagal savotišką iš­orinės tikrovės ir vidinio pasaulio pa­jautą, remiantis, manau, augustiniška laiko filosofija, kuria R. Kašauskas apdovanojo savo jaunojo protagonisto sąmonę. Tokias jausenas įžvelgėme ir ankstyvojoje R. Kašausko kūryboje, jo romantiškai dramatiškose apysakose „Suaugusiųjų žaidimai“, „Motocikli­ninkai“, „Mano motinos akys“, roma­nuose „Mažos mūsų nuodėmės“, „Ge­rumo kaina“. Gyvenimo tikrovę, jos fe­nomenus, laiko praeinamumą, tekamumą R. Kašauskas visada rodo kaip dvigubą, dažnai net trigubą veidrodinį atspindį veikėjo sąmonėje, kaip sąlyginį–tapybinį foną, kaip nostalgišką vyksmą, kaip psichologinę įtampą; tik­rovės vaizdinys jo personažų akyse, o tuo labiau atmintyje, niekada neat­spindimas tiesiogiai,

R. Kašauskas įtaigiai suderina tat­ai kraštutinumus – sodrų realiu ir asociatyvinę simboliką. Gal tokią įtaigą lemia pasakojimo būdas, kai trečio­jo asmens instancija (tas pats visažinis pasakotojas ar demiurgas) yra idėjiškai itin demokratiška, leidžianti bet kuriuo momentu, vos tik protagonistui panorėjus, perimti pasakojimo giją, įjungti savo neišsenkančių fantazijų, regėjimų mechanizmą. Todėl R. Kašausko romano sakiniai dažniausiai ilgi išsišakoję, lėtai banguojantys…

Minėtame finaliniame romano epi­zode – Norvaišo susitikime su mokytoja Audrone jos „baltajame kotedže“ – dialogų nedaug, bet užtat gausu Vy­tauto Norvaišos savianalizės, to minė­to fono reginių, vaizdinių. Būdinga tokio stiliaus ištrauka: „Jam dingojosi, jog visas šis fonas, kuris buvo aplinkui ir kuriame, tartum vaidindamas kažin kieno primestą vaidmenį, buvo ir jis pats, svarbesnis už jį, – smelkėsi į jo sielą, primindamas buvusias akimir­kas, stebėdamasis, klausdamas, netgi gąsdindamas kažin kokiomis nenuma­tytomis, būsimomis pasekmėmis, neži­nomybe, – ir jis prisiminė, jog jam šitaip būdavo visada, kai tik prireikda­vo žengti kokį nors svarbų gyvenimo žingsnį, priimti sprendimą, apsiginti nuo ištikusios nelaimės (džiaugsmas apsireikšdavo daug rečiau, todėl ir dabar juo netikėjo), ir jis sutelkdavo dėmesį į aplinką, į pašalinius daiktus, į nepažįstamus, su juo nesusijusius žmones, jų veidų išraišką, gaudydavo jų žodžius, aplinkos spalvas, šviesos ir šešėlių žaismą, garsus, net kvapus, – tarsi juose slypėtų kažin kokie galin­tys pagelbėti burtai. O paskui ryškiai prisimindavo ne buvusius įvykius, bet jų foną. Taip jam buvo ir dabar, ir klausė kažin kieno, kas slypėjo aplinkoje teisingiau jį supančių daiktų viduje, – ar iš tiesų čia jis pats, ar tai koks jo paties antrininkas, matys svajonėse, gražiuose, miglotuose praeities toliuose? O gal – kitas? Jei taip, tai kas galėtų padėti išsivaduoti tokios keblios, neįtikėtinos būklės?“ (p. 426–427).

Prieš kelerius metus R. Kašauskas apysakos „Kitas“ visą struktūrą pagrindė laiko ir atminties reliatyvizmu, veikėjo susidvejinimu. Pagal laiko, at­minties ir sielos fenomenų transfor­mavimo, pagal pagrindinių veikėjų traktavimo savitumą R, Kašauskas statytinas j vieną gretą su minėtais kolegomis žemaičiais ir dar prie jų pri­dėjus gerokai jaunesnį Petrą Dirgėlą.